Kanados Albertos universiteto mokslininkai, vadovaujami Martyn Unsworth, pranešė, kad aukščiausius pasaulio kalnus laiko skystos uolienos ir šilto vandens pūslė, paslėpta 30 km. gylyje. Radijo bangomis mokslininkai aptiko elektros srovės pasipriešinimą giliuose žemės sloksniuose po Himalajų kalnais bei nustatė, kad zonos, kuriose uoliena iš dalies išsilydė, randamos po visa pietine Tibeto plynaukšte dalimi.
Klausimas, kodėl pasaulio stogas vis dar laikosi, buvo mįslė geografams, juk kalnai su savo svoriu turėjo nugrimzti į žemę. Tyrimai parodė, kad skystis žemės plutoje suteikia kalnams reikiamą impulsą ir jie laikosi žemės paviršiuje. Unsworth teigia, kad pūslė kaip karšto oro balionas kyla į viršų ir tuo pačiu pakelia virš jos esančius Tibeto kalnus. „Žemės plutą po plynaukšte galima pavadinti milžiniška vandens lova“.
