Anksčiau daugumą svarbiausių atradimų fizikos, chemijos ir medicinos srityse padarydavo iki 40 metų amžiaus mokslininkai, tačiau laikai pasikeitė, atskleidė tyrimas.
Ohajo universiteto (JAV) ekonomikos profesorius Bruce'as Weinbergas ir Šiaurės Vakarų universiteto mokslininkas Benjaminas Jonesas nusprendė išsiaiškinti, kokio amžiaus mokslininkai per praėjusį 100 metų padarė svarbiausius atradimus fizikos, chemijos ir medicinos srityse. Jų tyrimo rezultatai paskelbti žurnalo „Proceedings of the National Academy of Sciences“ internetiniame leidinyje.
Mokslininkai rėmėsi Nobelio premijos laureatų, kuriems ši premija už pasiekimus chemijoje, fizikoje ir medicinoje buvo įteikta 1901–2008 metais, biografiniais duomenimis. Svarbiausi mokslo pasiekimai nuo XX a. pradžios tradiciškai pagerbiami švedų chemiko ir pramonininko Alfredo Nobelio vardo premijomis.
Tyrimas atskleidė, kad iki 1905 m. maždaug 66 proc. Nobelio premijos laureatų fizikos, chemijos ir medicinos srityse savo atradimus padarė būdami iki 40 metų amžiaus. Maždaug 20 proc. iš jų tuo metu buvo jaunesni nei 30 metų.
Tačiau iki 2000 m. didelių atradimų šiose mokslo šakose nepadarė nė vienas 30 metų ar jaunesnis mokslininkas, sakoma tyrimo išvadose. Fizikoje svarbių atradimų iki 40 metų padarė tik 19 proc. Nobelio premijos laureatų, chemijoje – nė vienas.
„Gabaus jauno mokslininko, padariusio esminius atradimus, įvaizdis gerokai pasenęs, bent jau šiose trijose mokslo srityse“, – pareiškė profesorius B. Weinbergas. Pasak jo, šiandien vidutinis Nobelio premijos laureato amžius, kai jis padarė šia premija įvertintą atradimą, yra 48 metai. „Labai mažai jaunesnių nei 30 metų fizikų būna daug pasiekę moksle“, – pridūrė jis.
Tyrimo autoriai mano, kad toks amžiaus poslinkis, susijęs ir su teoriniais, ir su eksperimentiniais atradimais, priklauso nuo to, kaip ilgai trunka mokslininko pasirengimas pradėti savo mokslinę karjerą.
Tiriant mokslininkų amžiaus ir jų atradimų koreliaciją ypač įdomi situacija buvo stebima fizikos srityje, sakoma pranešime. XX a. pradžioje buvo matomas itin ryškus jaunų fizikų, kurių darbai buvo įvertinti Nobelio premija, skaičiaus padidėjimas. 1923 m. tokių fizikų, atradimus padariusių iki 30 metų amžiaus, skaičius išaugo 31 proc. 1934 metais Nobelio fizikos premija įvertintus pasiekimus iki 40 metų amžiaus buvo padarę 78 proc. mokslininkų. Tačiau vėliau iki pat XX a. pabaigos jaunesnių nei 30–40 metų Nobelio premijos fizikos laureatų skaičius visą laiką mažėjo.
Profesorius B. Weinbergas jaunų mokslininkų atradimų fizikoje bumą XX a. pradžioje sieja su revoliucija teorinėje fizikoje: kvantinės mechanikos plėtra atskleidė, kad senosios teorijos ir žinios buvo neadekvačios, ir jauniems mokslininkams iš dalies sekėsi daug geriau, nes jie dar nebuvo perėmę senojo mąstymo būdo ir galėjo žvelgti į savo tyrimų sritį „atvertomis akimis".
Tyrėjai nustatė, kad dauguma Nobelio premijos laureatų minėtose srityse mokslų daktaro laipsnį įgijo iki 25 metų amžiaus, tačiau amžiaus pabaigoje taip anksti daktarais tapusių mokslininkų beveik nebeliko.
