Susidūrimas, dėl kurio atsirado Žemės palydovas Mėnulis, buvo santykinai švelnus, tvirtina mokslininkai, atlikę iki šiol detaliausią ir ilgiausią kompiuterinį susidūrimo modeliavimą. Šis tyrimas patikslino uolienų, iš kurių formuojasi kosminiai palydovai, dydžio ir greičio ribas. Kompiuterinio modelio rezultatai verčia manyti, kad Mėnulis susiformavo po to, kai Marso dydžio objektas (šiek tiek didesnio nei pusės Žemės skersmens) prieš 4,5 mlrd. metų trenkėsi į Žemę. Dėl šio susidūrimo susidariusios nuolaužos bėgant laikui susijungė į vieną dangaus kūną ir tapo Mėnuliu. Bet realistiškas proceso modeliavimas – ypatingai sunkus uždavinys, todėl mokslininkai išbandė daugybę galimybių.
Dabar mokslininkai, vadovaujami Keiichi Wada iš Japonijos Nacionalinės astronominės observatorijos, pasinaudojo metodu ir sukūrė modelį, tinkamą nusakyti padėčiai maždaug po 4 parų nuo susidūrimo. Žemės atveju jie numatė, kad maždaug Marso dydžio objektas turėjo keliauti mažesniu nei 15 kilometrų per sekundę greičiu. Kitaip tariant, mokslininkai priėjo išvados, kad jei atsitrenkusio kūno masė Žemės masę viršytų kelis kartus, tai „dėl gigantiško susidūrimo niekada nesusiformuotų didelis palydovas“.
Smithsonian astrofizikos observatorijos Kembridže (JAV) astronomas Scottas Kenyonas sakė, kad išvada yra panaši į tiesą. Dujų diskas tikriausiai subliūkštų greičiau nei kietų ar skystų medžiagų diskas. Astronomams ilgą laiką problemų kėlė dujų takumo besisukančiuose diskuose modeliavimas. Ši problema būdinga visiems modeliams, bet trimačių dėžių modelis šiai problemai gali būti ypač imlus, nes takumą turi parinkti mokslininkai, o nuo pasirinktos reikšmės gali priklausyti laikas, per kurį diskas nukrenta ant Žemės.
