Mokslininkai prakalbo apie pirmąjį savaime įsikraunantį nanoįrenginį, galintį perduoti duomenis bevieliu ryšiu dideliais atstumais. Darbe, publikuotame „Nano Letters“ žurnale, tyrėjai teigia, jog šis išradimas gerokai prie tikrovės priartina tik fantastinėje literatūroje aprašytų mažyčių implantuojamų medicininių jutiklių, įvairių stebėjimų kamerų, dėvimos asmeninės elektronikos ir kitų įrenginių sukūrimą. Visų šių prietaisų bendras ypatumas – jie veikia be baterijų, mat reikalingą energiją sugeba surinkti iš aplinkos.
Žongas Lin Vangas (Zhong Lin Wang) kartu su kolegomis aiškina, jog šiuolaikiniai elektronikos pasiekimai leidžia kurti mažyčius įrenginius, veikiančius be baterijų. Šie įrenginiai reikiamą nedidelį energijos kiekį sugeba paimti iš natūralių procesų, pavyzdžiui, kraujagyslių pulsavimo, nestipraus vėjelio arba judesių, kurie atliekami žmogui einant. „Visiškai įmanoma, kad tokie prietaisai veiktų, sugerdami energiją iš aplinkos šaltinių, tarkim, švelnaus oro srauto, virpesių, garso bangų, saulės, cheminės arba šiluminės energijos“, – tvirtina tyrėjas.
Sukurtąjį įrenginį sudaro nanogeneratorius, gaminantis elektros energiją iš mechaninių virpesių, kondensatorius, kaupiantis energiją, ir elektroninė dalis, į kurią savo ruožtu įeina jutiklis ir radijo siųstuvas, panašus į analogišką „Bluetooth“ prietaisėlį. Šis įrenginys sugebėjo sukurti bevielius signalus, kuriuos buvo galima aptikti įprastiniu komerciniu radiju maždaug 10 metrų atstumu.
