Šefildo universiteto (Jungtinė Karalystė) mokslininkai teigia sukūrę bepigmentes spalvotas polimerines medžiagas, kurios galėtų būti panaudotos gaminant pasus ar spausdinant banknotus, mat juos būtų labai sudėtinga suklastoti.
Polimeruose – medžiagose, sudarytose iš daugybės pasikartojančių struktūrinių vienetų – nėra pigmentų, įprastai lemiančių spalvą. Tačiau polimerai yra spalvoti dėl savo vidinės sandaros – visai panašiai gamta nuspalvina vabalų kiautus ir drugelių sparnus.
Šias spalvas sukuria tvarkingi polimero sluoksniai, kuriuos tyrėjai sudėliojo naudodami blokinius kopolimerus (dviejų skirtingų polimerų junginius). Sumaišydami blokinius kopolimerus, tyrėjai pajėgė atkurti bet kurią vaivorykštės spalvą iš dviejų nespalvotų junginių.
Tokios rūšies polimeras automatiškai suformuoja sluoksninę struktūrą, o tai leidžia pasireikšti optiniams efektams, būdingiems opalams. Spalva taip pat kinta priklausomai nuo stebėjimo kampo. Tokia sistema yra unikali kainos, gamybos ir spalvų pasirinkimo atžvilgiu – jeigu ją lyginsime su dabartinėmis sistemomis.
Polimero gamybos metu naudojamų cheminių metodų sudėtingumas užtikrina, jog sukčiams bus itin sudėtinga tokias medžiagas kopijuoti, o tai savo ruožtu leidžia kalbėti apie šių junginių panaudojimą gaminant pasus ar spausdinant banknotus.
Tam, kad didelės energijos rentgeno spindulių pagalba įsiskverbtų į vidinius polimero sluoksnius, mokslininkai pasinaudojo Jungtinės Karalystės nacionaliniu sinchrotonu, esančiu Oksfordšyre. Tai leido suprasti, kaip susidaro spalvos ir kaip būtų galima patobulinti spalvų susidarymo mechanizmą.
„Mūsų tikslas buvo pamėgdžioti nuostabius ir nepakartojamus spalvinius šablonus, aptinkamus gamtoje, – pasakoja Andrius Parnelis (Andrew Parnell) iš Šefildo universiteto Fizikos ir astronomijos fakulteto. – Geras pavyzdys galėtų būti povo plunksnos. Dabar savo dispozicijoje turime visą tapytojo spalvų paletę, kurią galime atkartoti naudodami tiktai du polimerus. Esame įsitikinę, jog šios medžiagos turi milžinišką komercinį potencialą.“
„Mažo kampo rentgeno spindulių sklaidos metodas šiuo atveju suteikė svarbios informacijos, – prideda profesorius Nikas Terilas (Nick Terrill) iš sinchtrono laboratorijos. – Naudodami rentgeno spindulius polimero sandaros tyrimams, mokslininkai galėjo identifikuoti reikiamus mišinius spalvoms, o tai reiškia, kad dabar galima nesunkiai pagaminti reikiamus polimerus.“
