Fizikai teigia, kad didžiausią pasaulio dalelių greitintuvą galbūt būtų galima naudoti kaip laiko mašiną ir tam tikros rūšies medžiagą pasiųsti atgal laiku.
Mokslininkai bendrais bruožais nusakė būdą, kaip naudojant Didįjį hadronų greitintuvą, 27 kilometrų ilgio įrenginį, esantį netoli Ženevos, pasiųsti hipotetinę dalelę Higso singuletą į praeitį, rašo LiveScience.com.
Tačiau šiame spėjime yra daugybė „jeigu“, tarp kurių – ir pagrindinis klausimas, ar Higgso singuletas iš viso egzistuoja ir ar šią dalelę galima sukurti greitintuve.
„Mūsų teorija yra abejotinos sėkmės, tačiau ji nelaužo jokių fizikos dėsnių ar eksperimentinių suvaržymų“, – teigia fizikas Tomas Weileris iš Vanderbilto universiteto.
Tačiau, jei teorija pasirodys esanti teisinga, anot tyrėjų, šį metodą būtų galima panaudoti žinutei į praeitį arba į ateitį nusiųsti.
T. Weileris ir kolega Chui Man Ho idėją išdėstė tinklalapyje arXiv.org paskelbtame straipsnyje.
Higso singuletas susijęs su kita teorine, bet vis dar neatrasta dalele, vadinama Higso bozonu. Ši dalelė, ir jai artimas Higso laukas, kaip manoma, suteikia masę visoms kitoms dalelėms. Higso bozono atradimas padėtų mokslininkams atsakyti į klausimą, kodėl kai kurių dalelių masė didesnė nei kitų.
Higso bozono paieška buvo viena priežasčių Didžiajam hadronų greitintuvui statyti. Praėjusiais metais reguliariai veikti pradėjęs įrenginys dar neaptiko Higso bozono pėdsakų, tačiau greitintuvas dar nepasiekė didžiausio pajėgumo.
Jei greitintuve Higso bozoną pavyktų sukurti, kai kurios teorijos teigia, kad tuo pačiu metu bus sukurtas ir Higso singuletas.
Ši dalelė gali turėti unikalų gebėjimą iššokti iš įprastos trijų dimensijų erdvės ir vienos dimensijos laiko, kuriame gyvename, ir atsidurti nematomoje dimensijoje, kurios egzistavimo teoriją plėtoja kai kurie pažangūs fizikos modeliai. Keliaudamas nematoma dimensija, Higso singuletas į mūsų dimensiją galėtų sugrįžti taške, laiko atžvilgiu esančiame prieš arba po to momento, kai jis iškeliavo.
„Viena iš patrauklių šio požiūrio į keliavimą laiku savybių yra tai, kad išvengiama visų didžiųjų paradoksų. Kadangi keliauti laiku gali tik šios ypatingos dalelės, žmogus negali nukeliauti į praeitį ir, pavyzdžiui, nužudyti vieną savo tėvų dar prieš jam pačiam gimstant. Tačiau jei mokslininkai galėtų valdyti Higso singuletų gamybą, jie galėtų nusiųsti žinutę į praeitį arba ateitį“, – aiškino T. Weileris.
Mokslininkų teorijos testu taps tai, ar greitintuve bus aptikta Higso singuletų pėdsakų ir spontaniškai atsirandančių jų irimo produktų. Jei taip nutiks, T. Weileris ir Ch. M. Ho mano, kad juos sukurs dalelės, kurios keliauja atgal laiku, kad atsirastų prieš susidūrimus, kurių metu jos sukuriamos.
Ši teorija remiasi M teorija, vadinama „visko teorija“, kuri bando apjungti gamtos jėgas ir apibūdinti visa, kas yra visatoje. Ji remiasi stygos teorija, postuluojančia, kad visos dalelės iš esmės sudarytos iš mažyčių vibruojančių stygų.
Fizikai teoretikai išvystė M teoriją iki tokio taško, jog ji aprėpia visų žinomų subatominių dalelių ir jėgų savybes, tačiau tam reikia 10 ar 11 dimensijų vietoj žinomų keturių. Dėl to imta teigti, kad mūsų visata gali būti tarsi keturių dimensijų membrana arba „branda“, plūduriuojanti daugiadimensinėje erdvėje ir laike.
Pagal šį požiūrį, pagrindinės mūsų visatos sudedamosios dalys visam laikui įstrigusios branoje ir negali keliauti į kitas dimensijas.
Vis dėlto yra tam tikrų išimčių. Kai kas teigia, kad, pavyzdžiui, trauka yra silpnesnė nei kitus fundamentalios jėgos, nes ji išsiskirsto po kitas dimensijas. Kita galima išimtis – manomas Higso singuletas, kuris reaguoja į trauką, bet ne į jokias kitas pagrindines jėgas.
