Valentino dienos proga Visata mums įteikė žiedą, tačiau ne iš deimantų, o iš juodųjų skylių.
Šioje Kosminio teleskopo moksliniame institute pagamintoje kompozicinėje nuotraukoje, sudarytoje iš Rentgeno spindulių NASA „Chandra“ kosminės Rentgeno spindulių observatorijos ir optinės (raudona, žalia, mėlyna spalvos) NASA „Hubble“ kosminio teleskopo nuotraukų, matote dvi sąveikaujančias galaktikas, pavadintas vienu vardu Arp 147.
Dešinėje yra spiralinės galaktikos, o kairėje elipsinės galaktikos likučiai. Šių dviejų galaktikų susidūrimas nulėmė besiplečiančią žvaigždėdaros bangą spiralinėje galaktikoje, kuri pasireiškia ryškiu mėlynu daugybės masyvių žvaigždžių žiedu. Pastarosios žvaigždės per kelis milijonus metų (žvaigždžių gyvavimo kontekste labai trumpas laiko tarpas) evoliucionuos ir sprogs kaip supernovos vietoje savęs palikdamos neutronines žvaigždes ir juodąsias skyles. Dalis šių liekanų gali būti poroje su dar šviečiančiomis normaliomis žvaigždėmis, todėl pradės iš jų siurbti medžiagą, tokiu būdu danguje atsiras naujų šviesių Rentgeno spindulių šaltinių. Apr 147 sistemoje jau dabar egzistuojantys devyni Rentgeno spindulių šaltiniai, išsibarstę žvaigždėdaros žiede, yra tokie stiprūs, kad jų priežastys gali būti tik poroje su normalia žvaigžde esančios juodosios skylės, kurios nuo dešimties iki dvidešimties kartų masyvesnės už Saulę.
Rentgeno spindulių šaltinis užfiksuotas ir raudonosios galaktikos branduolyje. Manoma, kad ten egzistuoja juodoji skylė, kuri gauna mažai medžiagos ir aplinkinių regionų, todėl šaltinis silpnas.
Stebėjamai padėjo įvertinti žvaigždėdaros greitį žiede. Šie vertinimai kartu su evoliuciniais dvinarių žvaigždžių modeliais parodė, kad pačios intensyviausios žvaigždėdaros greitis buvo prieš 15 milijonų metų, tuo metu jau seniai egzistavo Žemė.
Tyrimo rezultatai publikuoti 2010 m. spalio 1 d. „The Astrophysical Journal“ straipsnyje, kurio autoriai Solas Rapaportas (Saul Rappaport) ir Alanas Levinas (Alan Levin) iš Masačusetso technologijos instituto bei kiti mokslininkai.
