Izraelio ir Didžiosios Britanijos mokslininkai atrado, kad rytų širšė turi unikalią kūno struktūrą, dėl kurios ji dirba kaip natūralus fotogalvaninis elementas – saulės šviesa paverčiama į naudingą energiją. Vabzdžio įkvėpti mokslininkai pradėjo kurti savo saulės elementą.
Tyrėjai pastebėjo, kad širšių lizdo sukimo intensyvumas padidėdavo esant intensyvesnei saulės šviesai. Širšių elgesys buvo sugretintas su vapsvų, kurios, daugiausia, linkusios būti aktyvesnės anksti ryte. Ši pastaba sudarė mokslininkams prielaidą iš arčiau tyrinėti širšes.
Šis unikalus širšių elgesys privertė mokslininkus galvoti, kad jos, tikėtina, naudoja saulės radiaciją. Tyrėjų komanda tuomet atrado, kad rudų dalių epidermis turi kiautą su grioveliais. Geltonos širšės kūnelio dalies epidermis turi sujungtus ovalo formos išsikišimus, kurių kiekviename yra segtuko skylutės dydžio įdubimas.
Neatsispindinti ruda epidermio dalis išskaido bet kokią saulės šviesą. Šie išsklaidyti spinduliai vėliau vystosi odelėje, kur jie susiduria su plokštelės formos struktūra. Ši kompleksinė struktūra kaupia saulės šviesos spindulius epidermyje. Geltonoji epidermio dalis sudaryta iš ksanthorrhiza (ang. k. „xanthopterin“) pigmento, kuris turi galimybę pakeisti šviesą į elektros energiją.
Mokslininkų komandos pagaminto didžiausią jautrumą šviesai turinčio saulės elemento, kurio konstrukcija pagrįsta natūralia širšės struktūra, konversijos efektyvumas – apie 0,335 %.
Suprantama, kad efektyvumas yra ganėtinai mažas, kai lyginame su fotogalvaniniais elementais, tačiau vis vien ši technologija galėtų padėti „kloti kelią“ tolimesniam progresui saulės energetikos rinkoje.
