Tobulėjančios technologijos padeda ne tik sportininkams, bet ir mokslininkams siekti naujų rekordų. Tik ne pasaulio, o Visatos mąsto. Naudodami Europos pietų observatorijos (ESO) vadinamąjį Labai didelį teleskopą (VLT), Šefildo universiteto astronomai užregistravo labai labai tolimą juodąją skylę.
Naujai atrastoji juodoji skylė yra spiralinėje galaktikoje NGC 300, kurią nuo mūsų Saulės skiria 6 milijonai šviesmečių. Ši skylė yra dviguba rekordininkė, nes ne tik pati toliausia iš kada nors atrastų, bet ir labai masyvi - 20 kartų sunkesnė už Saulę. Tai antras rezultatas rekordų lentelėje.
Šefildo universiteto profesorius astrofizikas Paulas Crowtheris sako: „Tai pati tolimiausia juodoji skylė, kurią pavyko pasverti. Ir pirmoji, kurią užregistravome už mūsų Galaktikos ribų“.
Paslaptingas ir ne mažiau intriguojantis šios kosminio kūno partneris yra tokios pat masės Wolf-Rayet žvaigždė. Šio tipo žvaigždės jau artėja prie mirties ir todėl, prieš tapdamos supernovomis, aktyviai išmeta į kosminę erdvę materiją - savo išorinį apvalkalą. Duomenys liudija, kad juodoji sklylė ir minima žvaigždė šoka „velnišką“ valsą. Mat skylė kartu ir nurenginėja savo partnerę, sukdamasi kartu. Nepraeis nė milijonas metų ir ši Wolf-Rayet žvaigždė sprogs, pavirsdama supernova, o po to - juodąja skyle.
Jeigu po šio antrojo sprogimo tokia dvinarė sistema išliks, sako prof. P. Crowtheris, abi juodosios skylės susilies, išskirdamos milžiniškus energijos kiekius gravitacinių bangų forma (tokios gravitacinės bangos, kurių egzistavimą numatė A. Einšteinas, tiesiogiai dar neaptiktos). Tačiau susiliejimas įvyks kur kas vėliau, netgi beprotiškai vėliau - po kelių milijardų metų.
Juodosios skylės yra dviejų rūšių: iš sprogusių žvaigždžių gimusios, itin tankios juodosios skylės, kaip ką tik atrastoji (iki 20 Saulės masių), ir supermasyvios juodosios skylės, aptinkamos daugelio galaktikų centruose. Pastarosios gali būti milijonus ar net milijardus kartų sunkesnės už mūsų Saulę.
Paieška archyve
