Mokslininkai atskleidė, kad kūnas skleidžia šviesą, tūkstantį kartų silpnesnę nei ta, kurią akys jau geba pastebėti. Tiesa, labai blankiai švyti ne tik žmogus, bet ir beveik visi gyvi organizmai: manoma, kad šviesa susidaro kaip biocheminių reakcijų, kuriose dalyvauja laisvieji radikalai, šalutinis produktas.
Kad daugiau sužinotų apie šią šviesą, Japonijos specialistai pasitelkė ypač jautrias kameras, galinčias užfiksuoti atskirus šviesos vienetus - fotonus. Penki dvidešimtmečiai savanoriai buvo išrengiami ir pastatomi prieš kameras visiškoje tamsoje 20-čiai minučių. Filmavimas buvo kartojamas kas tris valandas nuo 10 iki 22 val., ir visa tai tęsėsi tris dienas.
Paaiškėjo, kad kūno skleidžiama šviesa periodiškai stiprėja ir vėl silpsta: ryškiausia ji būna 16 val., ir nuo tada palaipsniui blanksta iki kitos dienos 10 val. Tai leidžia manyti, kad švytėjimas yra kažkaip susijęs su vidiniais mūsų kūno laikrodžiais bei periodiškais medžiagų apykaitos intensyvumo svyravimais.
Visiškoje tamsoje kūnas skleidžia labai silpną šviesą, kurią „mato“ ypač jautrios kameros (pav. viduryje). Trečiojoje nuotraukoje matyti kūno šiluma, skleidžiama jau nebe regimųjų, o infraraudonųjų spindulių ruože.
Stipriausiai švyti mūsų veidas. Taip gali būti dėl to, kad jis yra labiau įdegęs nei kitos kūno vietos, o melatoninas - pigmentas, tamsinantis odą, - turi fluorescencinių savybių, dėl kurių kai kurie gilių vandenų gyvūnai šviečia tamsoje.
Kadangi kūno švytėjimas siejamas su medžiagų apykaita, galima įsivaizduoti kameras, kurios aptiktų tamsesnius plotus, signalizuojančius apie ligą.
„Jei galėtume matyti kūno paviršiaus švytėjimą, galėtume įvertinti ir bendrą sveikatos būklę", - įsitikinęs Japonijos Tohoku technologijų instituto biomedicininės fotonikos specialistas Masaki Kobayashi.
