Tarptautinėje „TED Global“ konferencijoje buvo pasiūlyta stabdyti Sacharos plitimą pastačius dykumoje milžinišką sieną.
Tokios sienos ilgis siektų 6 000 kilometrų, ji būtų statoma nuo Atlanto iki Indijos vandenyn, praneša BBC. Šią idėją Oksforde (D. Britanija) vykusioje įtakingoje „TED (Technology, Entertainment and Design) Global“ konferencijoje pristatė švedų architektas Magnusas Larssonas. Jo siūlomas „Didžiosios žaliosios sienos“ projektas siūlo ekologišką būdą slenkantiems dykumų smėlynams stabdyti ir apsaugoti Afrikos, Azijos ir kitų pasaulio regionų gyventojus nuo besiplečiančių dykumų.
Dykumų plitimas 2007 m. paskelbto Jungtinių Tautų tyrimo išvadose vadinamas „didžiausiu mūsų laikų aplinkosaugos iššūkiu“. M. Larssonas siūlo nesustabdomai keliaujantį smėlį stabdyti iš jo paties pagamintu barjeru. Nuo Mauritanijos iki Džibučio planuojamą tiesti apsauginę sieną jis siūlo statyti iš smėlio kopų, sutvirtintų medžiaga, kurią išskiria tam tikra bakterijų rūšis.
M. Larssonas teigia pasinaudojęs Kalifornijos universiteto (JAV) mokslininkų, tyrusių drėgnose žemėse aptinkamas Bacillus pasteurii bakterijas, išvadomis. Šie mikroorganizmai išskiria kalcitą – mineralą, kuris smėlio smilteles sutvirtina kaip cementas. Anot „smėlio architektu“ save vadinančio M. Larssono, per kelias valandas tokių bakterijų kolonija gali smėlio kopos gūbrį paversti betoniniu barjeru vėjo pustomų smilčių kelyje.
Smėlio kopoms apdoroti būtų naudojami bakterijų pripildyti balionai, kuriais jos būtų purškiamos reikiamose vietose. Taip „įšaldytos“ kopos taptų savotiška smiltainio siena, užtveriančia kelią slenkančiai dykumai. Pasak architekto, stabdyti dykumą būtų galima naudojant ją pačią.
M. Larssonas pripažįsta, kad šis technologinis sprendimas gali susidurti su daugybe politinio, praktinio, etinio ir finansinio pobūdžio kliūčių. Tačiau tai gali būti viena iš realių išeičių kovojant su dykumų plitimo problema – reiškiniu, kurio potencialiomis aukomis gali tapti apie 2 milijardus žmonių, gyvenančių Centrinėje Azijoje, Afrikoje ir Kinijoje.
