Kas yra realybė? 87 metų prancūzas fizikas Bernardas d'Espagnatas visą gyvenimą bandė atsakyti į šį klausimą. Per savo darbo metus jis išvystė idėją, kad moksliškai paaiškinama realybė pateikia tik užmaskuotą realybę, kurios aprėpti mokslas negali bei kad mokslinis požiūris turi užimti vietą greta meno, dvasingumo ir kitų žmogiškų aplinkos interpretavimo būdų. Už savo viso gyvenimo pastangas B.d'Espagnatui buvo skirtas šių metų Templetono apdovanojimas – 1 mln. D.Britanijos svarų premija, kurią teikia Templetono fondas, remiantis tyrimus, kuriuose kertasi gamtos mokslai, filosofija ir religija, rašo ciencenow.sciencemag.org.
Klasikinės fizikos požiūriu, tai, kas matoma, iš tikrųjų ir yra. Teigiama, kad bet koks matavimas atskleidžia matuojamos daikto savybes – masę, vietą, greitį. Tačiau kvantinėje mechanikoje padėtis nėra tokia aiški. Dėl kvantinio objekto matavimo, jo būsena gali neprognozuojamai pasikeisti, todėl reikia manyti, kad pradinė kvantinė būsena yra nežinoma. Dar labiau glumina „susietosios“ būsenos, kuomet, nepaisant fizinio atskirtumo, du ar daugiau kvantinių objektų išlaiko tarpusavio ryšį, todėl vieno iš jų būsenos matavimas turi įtakos susietųjų objektų būsenai.
Albertas Einsteinas ir kiti mokslininkai prieštaravo tokiai minčių eigai ir tvirtino, kad kvantinė mechanika yra neišbaigta teorija vien dėl to, kad joje neliko senamadiško apibrėžtumo. Tačiau šie neapibrėžtumo priešininkai beviltiškai pralaimėjo, sako B.d'Espagnatas, jaunystėje tyrinėjęs dalelių fiziką. Mokslininkas priėjo išvados, kad fizikams derėtų atsisakyti naivaus realizmo ir įsisavinti sudėtingesnę realybės teoriją.
Kvantinei mechanikai būdinga tai, ką pats fizikas vadina „silpnu objektyvumu“, nes stebimų reiškinių tikimybė gali būti nustatoma neginčijamai. Tačiau įgimtas kvantinių matavimų neapibrėžtumas reiškia, kad neįmanoma pateikti „tikrosios realybės“ neabejotino aprašymo, teigia fizikas. Jis pasiūlė idėją, kad be išmatuojamų reiškinių egzistuoja tai, ką jis pavadino „užmaskuota realybe“, kuri tikrai egzistuoja nepriklausomai nuo mūsų, nepaisant mūsų nesugebėjimo tą realybę aprašyti.
Paklaustas, ar jo teorijose paliekama vietos mistikai, B.d'Espagnatas atsako, kad „mokslas nėra viskas“ ir kad mes jau apsipratome su idėja, jog „kai girdime nuostabią muziką, matome paveikslus, ar skaitome poeziją, patiriame blankų šmėstelėjimą tos realybės, kuri yra mūsų empirinės realybės pagrindas“. Užmaskuotos realybės, kuri per meną, mokslą ir dvasingumą suvokiama dalinai ir skirtingai, galimybėje B.d'Espagnatas įžvelgia tikėtiną būdą suderinti akivaizdžiai tarpusavy prieštaraujančias vizijas, pateikiamas mokslo ir religijos.
Vašingtono universiteto (JAV) mokslininkas Arthuras Fine‘as nurodo, kad toks požiūris, kaip kad ir pats B.d'Espagnatas pripažįsta, kildinamas iš Immanuelio Kanto pasiūlyto atskyrimo tarp „noumenų pasaulio – iš esmės nenusakomų, bet realių dalykų ir fenomenų pasaulio“. Tačiau, pasak A.Fine‘o, sudėtinga manyti, kad noumeninės sąvokos turi mokslinę vertę, kai negalima tiksliai pasakyti kas tai yra.
B.D'Espagnato darbai kvantinės mechanikos tema labai aiškiai atskleidžia tikrąsias kvantinės mechanikos užmintas mįsles, sako Marylando universiteto (JAV) mokslininkas Jeffrey Bubas. Bet jis skeptiškai vertina teiginius apie mokslo, meno ir religijos sąvokų bendrybę. Pasak jo, jei pasaulyje yra kas nors, ko negali nusakyti kvantinė mechanika, „dar nereiškia, kad likusias properšas gali užpildyti poezija“.
