NASA fizikai šį mėnesį į kosmosą planuoja išskraidinti aparatą, kurio variklį pakeitė burės, gaudančios Saulės šviesos energiją. Tokia idėja gali atrodyti novatoriška, tačiau ji atsirado dar 18 amžiuje, apie ją viename savo kūrinių rašė ir legendinis britų futuristas Artūras Klarkas.
Agentūros tobulinamas nedidukas zondas „NanoSail-D“ (liet. „NanoBurės-D“) į orbitą turėtų pakilti su eksperimentine raketa.
Tokia trumpa misijos trukmė nejaudina projekto vadovo Edwardo Montgomery, kuris ties saulės burių technologijomis dirba pastaruosius aštuonerius metus.
„Norime pamatyti, ar burės kosmose išsiskleis, – sako jis. – Skrydis nėra skirtas patikrinti techologijos veiksmingumui“.
Tačiau sėkmingo parodomojo skrydžio gali pakakti įtikinti ateities erdvėlaivių inžinieriams pakeisti įprastines varomąsias raketas išsivyniojančiomis burėmis, kurios orbitoje gaudys saulės šviesą.
Saulės burės – tai ypač plonos, tačiau tvirtos membranos, padengtos aliuminio ar kitos stipriai šviesą atspindinčios medžiagos sluoksniu. Nuo jo atšokančios saulės dalelės sukuria spaudimą, kuris iš pradžių yra vos juntamas, tačiau ilgainiui stiprėja.
„SaulėsBurės-D" yra pagamintos iš į šilką panašios ypač lengvos medžiagos, kuri puikiai atspindi Saulės šviesą.
Jei tokias bures prieš tris dešimtmečius būtų turėję NASA zondai „Voyager“, jie būtų pasiekę Saulės sistemos pakraščius ne per 30 metų, o triskart greičiau.
Saulės burės labiausiai tinka ten, kur šviesa stipriausia, – vidinėje Saulės sistemos dalyje. Naudodamiesi jomis, kosminiai palydovai galėtų keisti orbitas, iš jų išeiti pasibaigus misijai ir netrukdyti kitiems, dar veikiantiems aparatams.
Raketinis kuras, varantis erdvėlaivių variklius šiandien, sudaro didelę dalį bendrojo jų svorio ir paleidimo kainos. Kosmose išsekęs kuras taip pat reiškia ir misijos pabaigą. Tuomet zondai paprastai dar dešimtmečiams lieka kyboti orbitoje ir tampa kosminėmis šiukšlėmis.
„Saulės burių [technologija], visiškai pasiteisinusi per bandymus, leistų rengti iš esmės kitokias kosmines misijas, kurios sunkiai ar visai neįmanomos su tradiciniais varikliais“, - įsitikinęs vyriausiasis projekto mokslininkas Markas Whortonas.
