Įsivaizduokite, kad šiandien išsiuntėte el. laišką, o adresatą jis pasieks vos po 10 dienų. Ir pabandykite džiaugtis tokiu milžinišku greičiu, kuris ženkliai pagerino jūsų darbo efektyvumą. Juk anksčiau laiškas keliaudavo ištisą mėnesį ar dar ilgiau! Jei šiais laikais toks informacijos keliavimo greitis atrodo absurdiškai lėtas, kadaise tai buvo ženklus progresas. O jo priešakyje – laiškus nešiojantis... ponis.
Būtent šis gyvūnas prieš 152 metus leido pagreitinti laiškų persiuntimą. Kaip rašo „The History Channel“, 1860 metų balandį buvo išsiųstas pirmasis laiškas, kurį pristatė žmogus, jojantis ant žemaūgio arklio. 1,8 tūkst. mylių kelionę iš Misūrio į Kaliforniją jis įveikė lygiai per 10 dienų.
Anuomet tai atrodė didis pasiekimas. Šiandien dešimties dienų vėlavimas milijonams žmonių yra neįsivaizduojamas, rašo Dailyreckoning.com.
Dabar užėjęs į kavinę nusipirkti kavos tu nori, kad visi 734 tavo „draugai“ tučtuojau apie tai sužinotų. Nesvarbu, kad didelės dalies šios žinutės adresatų tu nė nesi susitikęs, ar kad daugiau nei pusė jų jau seniai užblokavo tavo erzinančias „naujienas“.
Tačiau tau svarbu, kad žmonės apie tavo veiklą būtų informuoti iškart. Ne po savaitės, ne kitą dieną, ne po valandos – dabar, vos paspaudus mygtuką „Skelbti“. Štai tokiais laikais mes dabar gyvename. Atsižvelgiant į tai, kad gavėjų skaičius gali būti praktiškai neribotas, galima drąsiai sakyti, kad informacija keliauja didesniu nei šviesos greičiu. Pavyzdžiui, mes galime paskelbti žinutę „Twitter“, kurią jau po sekundės vienu metu galės peržiūrėti šimtai milijonų žmonių iš viso pasaulio. Kažin, kiek laiko po pasaulį turėtų lakstyti ponis, kad pasiektų tokį žmonių ratą?..
Idėjų sklidimo greitis, kaip rodo istorija, yra gyvybiškai svarbus žmonijos evoliucijai. Tai lemia greitesnį naujų, lanksčių, decentralizuotų politinių ir socialinių struktūrų kūrimąsi ir senų, trapių, centralizuotų, hierarchinių struktūrų irimą. Ši taisyklė pasitvirtina idėjoms sklindant valdžios užspaustų tautų žmonių „socialinėmis venomis“. Tai patvirtina ir pernykštis arabų sukilimas, ir įvairios socialinės akcijos bei protestai kitose pasaulio šalyse, kurie buvo ir yra organizuojami naudojant socialinius tinklus.
Decentralizuotos organizacijos yra dinamiškos, lanksčios, todėl veikia efektyviau. Todėl joms lengviau supurtyti griežtą valdymo schemą turinčias struktūras – ypač politines ir karines. Jei didžiausias karinių struktūrų galvos skausmas yra teroristai, tai politikams ir valdžios institucijoms juos atstoja internautai.
Ar juos įmanoma pažaboti ir kaip žaibiška informacijos sklaida pakeis pasaulį, parodys laikas. Nes tai, kas vyksta šiuo metu, tėra pradžia.
