Nors 16-oji programos „Apollo“ misija buvo vykdoma 1972-aisiais, NASA iki šiol nežinojo, kur tiksliai Mėnulyje nukrito erdvėlaivį gabenusi raketa Saturn V – skrydžių kontrolės centras tada netikėtai pametė jos pėdsakus, tad kur nukrito „Apollo 16“ raketa iki šiol niekas nežinojo.
Raketos „Saturn V“ trečioji pakopa SIVB į Mėnulio paviršių turėjo rėžtis pagal planą – netrukus po to, kai į orbitą aplink mėnulį buvo išvestas „Apollo 16“ misijos erdvėlaivis su trijų astronautų įgula. Tačiau per įgulos nusileidimo Mėnulyje procedūrą NASA pražiopsojo raketos fragmento kritimo momentą ir vietą.
17,7 metro aukščio SIVB raketinėje sistemoje buvo skysto vandenilio ir skysto deguonies talpyklos bei raketinis variklis J2. Nors neatrodytų, kad kosminiu mastu gana menko objekto kritimas ant Mėnulio paviršiaus galėtų būti reikšmingas, vis dėlto buvo tikimasi, kad jo smūgis į Mėnulį sukels tam tikrų seisminių procesų, kurie padėtų sužinoti šį tą daugiau apie Mėnulio paviršių.
„Apollo 16“ raketos trečiosios pakopos SIVB išmuštas krateris Mėnulyje / ©NASA
Po 43-ejų metų pagaliau pavyko rasti minėtos raketos kritimo vietą. Ją atrado Džono Hopkinso universiteto (Baltimorė, JAV) fizikas-geologas Jeffas Plescia. Raketos kritimo paliktą randą Mėnulio paviršiuje mokslininkas pastebėjo didelės rezoliucijos palydovinėse nuotraukose, kurias užfiksavo NASA zondas LRO (Lunar Reconnaissance Orbiter).
„Man pagaliau pavyko rasti „Apollo 16“ SIVB kritimo kraterį, – „Inside Outer Space“ sakė J. Plescia. – Krateris beveik niekuo neišsiskiria iš kitų kraterių, bet jis svarbus tuo, kad iki šiol nežinojome tikslios jo dislokacijos vietos.“
Įdomu tai, kad raketos fragmento nuolaužos – ne vieninteliai Mėnulyje likę misijos „Apollo 16“ artefaktai. Įgulos narys, astronautas Charlesas Duke Mėnulyje paliko savo šeimos fotografiją, kurioje jis užfiksuotas su sūnumis ir žmona. Kitoje nuotraukos pusėje – toks užrašas: „Čia – 1972 m. balandžio 20 d. Mėnulyje apsilankiusio Žemės astronauto Čarlio Djuko šeima“.
Paieška archyve
