Daugeliui tėvų kyla šis klausimas. Ar ramybė, leidžiant vaikui naudotis planšetiniu kompiuteriu ar žiūrėti televizorių, vertesnė už galimą žalą? Šis klausimas iš naujo buvo svarstomas praėjusią savaitę, apibendrinus tyrimą, teigiantį, kad prie ekrano praleidžiamas laikas susijęs su padidėjusiu kūno masės indeksu ir neigiamai veikia emocinę savijautą.
Antraštės gal ir skambios, tačiau kaip ir kiekvienas tyrimas, susilaukia kritikos. Taigi, ką galime pasakyti apie laiką, praleidžiamą prie ekrano?
Pirmiausia, suplakti visus ekranus į vieną kategoriją nėra teisinga, nes išskirstant juos, skiriasi ir rezultatai. Pavyzdžiui, neseniai atliktas tyrimas parodė, kad iš 11 000 britų vaikų, žiūrėjusių televizorių per dieną 3 valandas arba ilgiau, sulaukę 5 metų, po dviejų metų turėjo šiek tiek daugiau elgesio problemų nei tie, kurie prie televizoriaus praleido mažiau nei valandą. Vis dėlto, nustatyti tokį skirtumų tarp vaikų, žaidžiančių kompiuterinius žaidimus, nepavyko.
Didėjantis nešiojamų prietaisų populiarumas dar labiau pagilino šią problemą. Rosie Flewitt iš Švietimo instituto Londone mano, kad jutikliniai ekranai gali motyvuoti vaikus, leidus jiems naudotis šiomis priemonėmis, kurias jie mato naudojantis ir suaugusiuosius. Ji atliko mokslinį tyrimą mokyklose ir parodė, kad „iPad“ skatina bendradarbiavimą ir padeda tylesniems vaikams atsiskleisti.
Apklausus daugiau nei 1000 3–5 metų vaikų tėvų ir šių vaikų mokytojus, nustatyta, kad jie mano, jog planšetiniai kompiuteriai gali padėti mokymuisi. Be to, vaikai, kartu su popieriniais spausdiniais naudoję ir jutiklinius ekranus, turėjo daugiau naudos, ieškodami ar dalindamiesi informacija, lyginant su tais, kurie nesinaudojo įrenginiais. Svarbiausia, jei vaikai iš žemesnio socialinio-ekonominio sluoksnio šiomis priemonėmis naudojasi ir namie, jiems kyla mažesnė grėsmė mokytis prasčiau, nei mokantis tik iš knygų.
Teigiami pokyčiai, stebimi mokykloje, gali būti perkeliami ir į namus, jeigu skaitmeniniai prietaisai bus naudojami tinkamai. Negalima neapgalvotai perduoti savo įrenginių vaikams. Yra mokomųjų programėlių, kurių nauda taip pat aptariama Flewitt moksliniame tyrime. Pete Etchells iš Bath Spa universiteto Didžiojoje Britanijoje teigia, kad palyginus praleistą laiką prie skirtingų ekranų tipų nustatyta, kad 5 televizoriaus žiūrėjimo valandos neprilygsta keletui valandų, praleistų prie pasakų skaitymo programėlių arba bendravimui su seneliu Skype programa.
„Tai nauja era“, – sako Flewitt. Juk XVIII amžiuje pasirodę romanai taip pat buvo sutikti skeptiškai, sako ji.
