2011-ųjų metų gegužę astronautui Andrew Feusteliui staiga susidarė įspūdis, kad kažkas įkrito į akį. Pradėjus ašaroti akiai, tai sukėlė nemenką skausmą. Nieko įstabaus, tačiau šis atvejis priminė, kad verkimas kosmose sukelia rimtesnių problemų nei Žemėje, rašo Theatlantic.com.
Andrew Feustelio atvejis priminė vieną įdomų dalyką – kosmose tikrai nepatartina verkti. Problema čia glūdi nulinėje gravitacijoje – ašaros kosmose negali nuriedėti skruostu taip paprastai, kaip tai įprasta Žemėje.
Pats Feustelis patvirtino šios problemos pagrįstumą: drėgmė paprasčiausiai susitelkdavo akyse, o tai sukeldavo nemenką skausmą.
Atlikdamas misiją kartu su kolega Mike'u Fincke'u astronautas pradėjo skųstis aštriais akies skausmais. NASA ekspertas Allisonas Bollingeris, vėliau įvertinęs Feustelio atvejį, patvirtino, kad drėgmė tokiais atvejais iš tikrųjų išskirtinai telkiasi aplink akies obuolį.
Problema susijusi ir su tuo, kad kosmose akys paprastai būna sausesnės nei įprasta, o staigus drėgmės susikaupimas ragenoje, ypač tokiu kiekiu ir forma, gali sukelti aštrų skausmą. Pastebima, kad gyvenimas beveik nulinės gravitacijos sąlygomis gali turėti neigiamą poveikį žmogaus regėjimui.
