Prieš beveik pusmetį Stenfordo universitetas savo internetiniame portale pradėjo talpinti nemokamas paskaitas apie dirbtinį intelektą. Rezultatas buvo toks sėkmingas, jog paskaitas apie dirbtinį intelektą vedęs dėstytojas metė darbą Stenforde ir įkūrė internetinį universitetą „Udacity“.
Šios idėjos sumanytojas Sebastjanas Thrunas (Sebastian Thrun). Šiam specialistui yra tekę dirbti ne tik Stenfordo universitete, bet ir kompanijoje „Google“. Nemokami dirbtinio intelekto kursai „Introduction to Artificial Intelligence“ buvo vedami nuo praėjusiųjų metų spalio iki gruodžio. Sumanymas prasidėjo nuo minties perkelti bent dalį dėstomo kurso į internetą, ir kad medžiagą nemokamai pasiekti galėtų visi norintys. Dalyviams buvo pateikiamos užduotys, rašomi įvertinimai ir išduodamas galutinis sertifikatas – lygiagrečiai su įprastu Stenfordo universitete dėstomu kursu.
S. Thrunas pranešimus apie nemokamus kursus išsiuntinėjo elektroniniu paštu. Ir ką gi – dalyvauti užsiregistravo daugiau kaip 160 000 studentų. Dėstytojui nedelsiant teko tobulinti kursų svetainę, kad ji palaikytų tokią informacinę „apgultį“, o galutinis pasisekimas buvo neįtikėtinai geras.
Mums, Lietuvos gyventojams, bene pats įsimintiniausias Thruno komentaras yra tas, jog jo dėstomame internetiniame kurse vien lietuvių užsiregistravo daugiau, nei Stenfordas turi studentų (originali citata: „there were more students in his course from Lithuania alone than there are students at Stanford altogether“). Studentų buvo net iš Afganistano. Tarp studentų buvo vienišų motinų. 248 studentai gavo maksimalų galimą įvertinimą: jie nesuklydo nei viename atsakyme iš viso kurso. Nei vienas iš jų šiuo metu nesimoko Stenfordo universitete.
Kaip pažymi pats Thrunas, po šio kurso jis suprato, jog iki šiol jis vesdavo paskaitas, kurios buvo sukurtos būti sudėtingomis, kurios priverstų studentus klysti ir taip jį, kaip profesorių, parodytų kuo geresnėje šviesoje. Nuo šiol jo tikslas yra kurti tokius kursus, kurie natūraliai nukreiptų studentus sėkmės linkme, kad studentai galėtų kartoti medžiagą ir užduotis tiek kartų, kiek jiems reikia, iki kol jie tikrai įsisavintų dėstomą medžiagą.
Paties dėstytojo „realių“ studentų skaičius Stenfordo universitete sumažėjo nuo 200 iki 30. Priežastis – jaunimas nusprendė, jog internetiniai kursai jiems buvo asmeniškesni ir geriau perteikia medžiagą, nei auditorinių paskaitų metu. Iškart po šio kurso Thrunas pareiškė „daugiau nebegalintis dėstyti Stenforde“ ir įkūrė naują internetinį universitetą „Udacity“. Jo tikslas – nei daug, nei mažai – savo kursui pritraukti 500 000 studentų. Kursuose būtų dėstoma, kaip sukurti internetinį paieškos variklį. Ir, žinoma, šie kursai bus nemokami.
Sunku pasakyti, kokios bus šio įvykio pasekmės pasauliui. Aukščiausio lygio išsilavinimas taps pasiekiamas visiems, įskaitant Afrikos valstybes, Indiją. Šiek tiek liūdina, jog ši iniciatyva atskilo nuo Stenfordo universiteto, t. y. netapo jo dalimi. Jei nors vienas pasaulinio lygio universitetas rimtai imtųsi šios idėjos, jis įgytų potencialą tapti mažų mažiausiai Silicio Slėnio širdimi. Be abejo, plačiąja prasme naudos tai duotų ir pačiam „Udacity“, kadangi jis galėtų naudotis Stenfordo „prekiniu ženklu. Tikėkimės, jog Thrunas gaus palaikymą jei ne iš Stenfordo, tai iš kurio nors kito rimto universiteto – galbūt Harvardo, galbūt Jeilio ar Kembridžo. Šiuo metu jie yra atskiros įstaigos, tačiau ateityje viskas gali keistis.
