K. Depaul, vyresnysis MTEP projektų vadovas, studijavo medicinos biotechnologiją, taip pat yra inžinerijos ir pramonės inžinerijos bei vadybos magistras.
Asociatyvi „Pixabay“ nuotr.
Esu pusiau vokietis ir dirbu mokslinių tyrimų ir plėtros srityje kartu su vokiečių grupe.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad galėčiau apibendrinti, kaip galvoja vokiečių inžinieriai ir kodėl dėl to mažiau patikimi jų mechanizmai (ne tik automobiliai) vadinamajame realiame pasaulyje. Man taip pat buvo malonu dirbti su saujele Japonijos, Italijos, Taivano, Kinijos ir Rusijos mokslininkų ir inžinierių, tačiau leiskite šiame atsakyme apsiriboti dvejomis minėtomis šalimis.
Vokiečių ir japonų inžinieriai turi vieną bendrą bruožą: jie suprojektuos visas smulkmenas. KIEKVIENAM ATSAKINGAM komponentui! Taigi tai, ką jie konstruoja, žlugs tiksliai taip ir tokiomis aplinkybėmis, kokias jie numato. Taigi kodėl skiriasi patikimumas? Ar vokiečiai blogiau atlieka savo darbą?
Ne. Tačiau jie turi lemtingą ydą: jie yra vokiečiai.
Leiskite man paaiškinti.
Vokiečiai mėgsta taisykles. Jie laikosi tų taisyklių. Vokiečių inžinieriai tikisi, kad ir kiti žmonės jų laikysis.
Kai japonų inžinieriai pradeda kurti gaminį, jie klausia savęs: „Kaip klientai jį naudos? Kaip galiu užkirsti kelią nesėkmei, jei jie kažkuo piktnaudžiauja?“
Vokiečių inžinierius: „Aš sukūriau šią mašiną ir ji turi būti naudojama būtent tokiu būdu. Jei klientas tuo piktnaudžiauja ir ji genda, kaltas jis, o ne aš.“
Ir taip yra. Daugumai vokiškų gaminių, jei juos naudosite tiksliai taip, kaip nurodyta vadove, ir tokiomis sąlygomis, kurios yra jam skirtos, tikriausiai tarnaus neribotą laiką. Išeikite už šių ribų ir galite tikėtis, kad jie suges.
Kita vertus, japoniški gaminiai bus geresni, net ir nesilaikant instrukcijos ir tarnaus ilgiau.
Čia trumpas realus įvykis – anekdotas, kad pabrėžčiau savo mintį.
Mes (komanda: PM, chemikas, skysčių dinamikos inžinierius, konstruktorius) sukūrėme tam tikrą filtrą, skirtą tam tikros rūšies vandens valymui. Suprojektavome jį taip, kad tiktų apie 75 % pramonės klientų, ir pateikėme tikslų instrukcijų lapą, kuriame nurodytos darbo sąlygos.
Po mėnesio į laboratoriją atėjo šiek tiek piktokas pardavimų vadybininkas su mėginių konteineriais, vienu purpurinės spalvos ir vienu su švariu vandeniu. Jis emocingai paaiškino, kad mūsų filtras nuspalvino vandenį purpurine spalva ir kad tai buvo gedimas.
Mes analizavome skaidrų vandenį. Jame buvo 2 % daugiau nei maksimalus mangano kiekis. Dėl to jis nusėdo kaip KMnO4, kuris iš tikrųjų yra gražios spalvos.
Kai pardavimų vadybininkas grįžo, jis tikėjosi atsiprašymo. Iš jo buvo pasijuokta, jis buvo paskelbtas kvailiu ir išsiųstas atgal pas klientą su rekomendacija.
Mes buvome patenkinti situacija.
