Palydovai-kubiukai, sugalvoti 1999 metais, netruko paplisti. Maža jų kaina ir gana standartizuotas dizainas leido palydovus gaminti universitetams bei nedidelėms privačioms kompanijoms; įvairiems tikslams juos naudoja ir didžiosios kosmoso agentūros. Per du dešimtmečius į kosmosą paleista apie 2700 kubiukų.
Suomiškas kubinis palydovas
© Jarimakinen (CC BY-SA 4.0) | commons.wikimedia.org
Tiesa, dauguma jų orbitoje išbūdavo tik kelias dienas – neturėdami nuosavų variklių, jie dažniausiai būdavo paleidžiami į orbitą, kurioje veikiami atmosferos pasipriešinimo, palyginus greitai nukrisdavo artyn prie Žemės ir sudegdavo.
Yra dvi priežastys, kodėl kubiukai dažniausiai neturi variklių. Pirmoji – varikliui reikia vietos, masės bei energijos, kurių kubiuke nebūna daug. Antroji – įprastiniai varikliai naudoja nuodingas ir sprogias medžiagas, kurias pavojinga gabenti konteineryje, kuriame dažniausiai į orbitą kyla dešimtys kubiukų.
Viena kompanija šiuo metu vysto alternatyvią technologiją – garo variklį, specialiai pritaikytą kubiukams. Variklio principas yra visiškai paprastas: talpykla kubiuke užpildoma vandeniu, vanduo pumpuojamas į mažesnę talpą, kurios viena sienelė yra permatoma ir nukreipta į Saulę. Saulės šviesa pakaitina vandenį iki aukštesnės nei virimo temperatūros, vanduo virsta garais ir yra išmetamas į kosmosą.
Pagrindinė technologinė naujovė – šiluminis kondensatorius: naudojant specialius kristalus ir auksu padengtus veidrodžius, garinimo talpa gali įkaisti iki beveik 800 laipsnių temperatūros. Kūrėjai teigia, kad vos vieno kilogramo vandens užtektų, kad kubiukas galėtų penkerius metus išsilaikyti 375 kilometrų aukščio orbitoje arba keletą mėnesių – 250 km.
Taip pat variklis galėtų pasitarnauti ne tik palaikant, bet ir keičiant orbitą – tai įgalintų naudoti kubiukus įvairioms užduotims, kurios dabar jiems neprieinamos.
