Kaip nurodoma praėjusį mėn. paskelbtame projekte „Dilithium“, JAV Gynybos departamentas siekia pagaminti mažą, kilnojamą branduolinį reaktorių, kurį būtų galima iš vienos vietos į kitą perkelti tiek sausumos, jūros keliais ir net nuskraidinti į reikiamą vietą.
Toks branduolinis reakatorius keliautų į karines bazes bei ten, kur būtų reikalinga tiekti pigią ir patikimą elektros energiją. Skelbiama, kad toks reaktorius galėtų dirbti apie trejus metus, tačiau visos šios detalės kelia nerimą branduolinės energetikos ekspertams.
Dalis ekspertų mano, kad toks planas yra įmanomas ir techniškai turėtų veikti. O tai reiškia, kad nedidelis branduolinis reaktorius galėtų tiekti energiją karinei bazei ir nieko blogo nenutiktų jei toks reaktorius būtų įrengtas konkrečioje bazės vietoje.
Tačiau „Bulletin of the Atomic Scientists“ išreiškiamos abejonės dėl tokio projekto. Teigiama, kad maži reaktoriai, kurie gali būti pastatyti pasinaudojus šiuolaikinėmis technologijomis, nesuteiks JAV Gynybos departamentui lengvai prieinamo energijos šaltinio, kurio taip siekiama „Dilithium“ projektu.
Netgi atvirkščiai, branduolinio reaktoriaus turėjimas karo zonose gali būti, švelniai tariant, pavojingu dalyku.
„Jei [karinių bazių] vadai turės panaudoti reikšmingą kiekį resursų [karių bei amunicijos], kad apsaugotų branduolinius reaktorius ir jų pagalbines sistemas nuo karinių smūgių, tokie reaktoriai gali greičiau tapti našta, o ne privalumu“, – teigia fizikas ir „Nuclear Safety Project“ direktorius Edwin’as Lyman’as.
Pagal „Dilithium“ projektą, kilnojami reaktoriai būtų įrengti visame pasaulyje ir varomi itin praturtintu uranu – tokiu pačiu, kuris gali būti panaudotas kurti branduoliniams ginklams.
„Net ir 1 MW galios elektrinis branduolinis reaktorius turėtų labai didelį, itin radioaktyvių ir ilgaamžių izotopų, pvz., Cezio-137, kiekį. Iš tokių medžiagų sukurta nešvari bomba būtų gerokai didesnė nei pagaminta iš medicininiuose įrenginiuose naudojamų šaltinių, kurie ir taip jau kelia nerimą saugumo ekspertams“, – teigė Lyman’as.
