Kodėl kūdikiai šypsosi? Kodėl jie tai daro bendraudami su savo tėvais? Ką slepia linksmos mažos šypsenėlės? „Jeigu kada nors susidūrėte su kūdikiais, jiems nusišypsojus, įtarėte, kad jie kažką sumanė. Jie nesišypso atsitiktinai. Tačiau tai sunku įrodyti“, – teigia vienas iš tyrimo autorių, Kalifornijos universiteto Mašinų Suvokimo laboratorijos mokslininkas Javier Movellan.
Siekdami išsiaiškinti jaunųjų žmogeliukų kėslus mokslininkai pasitelkė robotą. Tyrėjai užprogramavo robotą-vaiką, žinomą „Diego-San“ vardu, elgtis lyg jis būtų kūdikis. Robotui sąveikaujant su suaugusiais studentais, mokslininkai analizavo jo elgesio motyvus.
Mokslininkai į eksperimentą taip pat pasikvietė trylika mamų su kūdikiais. Įvairiapusio tyrimo metu išsiaiškinta, kad vienuolikos iš trylikos vaikų šypsojimasis buvo „tyčinis“, o ne atsitiktinis. Taip pat pastebėta, jog kūdikiai atidžiai sinchronizavo šypsenas atsižvelgdami į mamas, o robotas – į studentus. Jie tikėjosi šypsenos atgal. Tais atvejais, kai šypsenos gavimo tikimybė buvo nedidelė, kūdikiai (ir robotas) šypsenos dovanoti neskubėjo.
Pasak tyrimo bendraautoriaus Dan Messinger, šis tyrimas yra unikalus tuo, jog itin skiriasi nuo ankstesnių, bandžiusių tik paviršutiniškai apibrėžti sąveikos modelius. Tačiau stereotipiniai modeliai nėra tikslūs. „Tyrimo metu išsiaiškinome, kad kūdikiai turi asmeninius tikslus vykstančioje sąveikoje, net tuomet, jeigu jiems dar nėra keturių mėnesių“, – teigia D. Messinger.
Manoma, kad šio tyrimo išvados bei tolesnės analizės taps naudingos psichologams, ypač tiems, kurie dirba su vaikais, sergančiais autizmu.
Paieška archyve
