Vis didėjantis robotų autonomiškumas kelia daugybę klausimų. Ar robotai turėtų patys priimti sprendimus ir jei taip, kas užtikrins, kad jie priims moraliai tinkamus pasirinkimus? Ar robotikos industrija gali užtikrinti, kad socialūs robotai yra saugūs ir patikimi? Ar robotai turės pagrindinius žmonių moralės principus ir elgsis atsižvelgdami į juos?
Moksliniai tyrimai gali padėti išsiaiškinti, ką moralė reiškia žmonėms ir sukurti robotus, kurie turi bent esminius šios kompetencijos lygius. Norint sukurti tokius robotus pirmiausia reikia suprasti, kaip žmonės priima sprendimus, atsižvelgdami į socialines ir moralines normas. Šios nerašytos taisyklės palengvina socialinį bendravimą. Retai apie tai susimąstome, tačiau visas mūsų elgesys visuomenėje yra valdomas seniai nusistovėjusių normų. Šiandien socialinės normos nurodo, kaip turėtume elgtis beveik visose situacijose, pavyzdžiui, valgydami, kalbėdami, dirbdami, judėdami, kaip turėtume rengtis ir atrodyti skirtingose situacijose. Žmonės akimirksniu, netgi ne visuomet sąmoningai, supranta, kokios normos taikytinos tam tikroje situacijoje.
Norint, kad robotai dirbtų su žmonėmis, jie turi gebėti prisitaikyti prie žmonių sukurtų taisyklių ir elgtis pagal jas. Dauguma iki šiol sukurtų robotų yra pakankamai saugūs, nedaro žalos žmonėms, o tai yra vienas iš pagrindinių moralinių principų. Taigi panašu, jog moralės užuomazgos robotų kūrime jau egzistuoja. Deja, to nepakanka norint sukurti autonominius robotus, savarankiškai priimančius sprendimus. Jei robotai suprastų socialines ir moralines normas, vyraujančias mūsų visuomenėje, jų gebėjimas nuspėti ir suprasti žmonių elgesį labai pagerėtų, stipriai išaugtų jų saugumas, patikimumas bei efektyvumas.
Gyvenimą žmonės, panašiai kaip ir robotai, pradeda netūrėdami nė menkiausios užuominos apie visuomenėje vyraujančias normas ir taisykles. Vaikai pamažu mokosi šių taisyklių šeimoje, o vėliau ir už šeimos ribų. Į mokyklą eiti pradedantis vaikas jau suvokia daug socialinių normų, tačiau jis vis dar nežino, kaip reikėtų elgtis suaugusiųjų situacijose (pavyzdžiui darbe ar verslo susitikimuose). Net ir suaugusieji kartais nežino, kaip elgtis atsidūrus naujoje situacijoje. Vaikai mokosi socialinių normų stebėdami suaugusiuosius, o taip pat suaugusieji aiškina ir moko vaikus, kaip pridera elgtis tam tikrose situacijose. Manoma, jog tokiais pat būdais galima išmokyti ir robotus. Norint išmokyti robotus stebėjimo būdu išmokti ir suprasti žmonių pasaulyje egzistuojančias socialines normas, geras būdas galėtų būti priversti juos mokytis iš filmų ar televizijos, kur demonstruojamas socialiai priimtinas elgesys, nukrypimas nuo normų ir atsakas į tokį elgesį. Kita mokymo technika yra tiesioginis roboto mokymas demonstruojant ir aiškinant, ką daryti ir ko nedaryti. Pasitelkiant šį metodą, robotas turi gebėti suprasti, jog dauguma taisyklių priklauso nuo konteksto, kuriame jos pateikiamos, ir nebūtinai pritaikomos kitoje situacijoje. Mokslininkai tiki, kad jei pavyktų išmokyti robotą suprasti ir perimti paplitusias socialines normas, jis ne tik galėtų atpažinti normoms paklūstantį ir nuo normų nusižengiantį elgesį, bet ir pats vadovautųsi jomis, planuodamas savo veiksmus.
Robotai turi didelį potencialą elgtis etiškai, galbūt netgi labiau nei žmonės, visų pirma dėl to, kad robotai nėra savanaudžiai. Teisingai užprogramavus robotą, jis visų pirma stengsis būti naudingas kitiems. Tuo tarpu žmonės neretai, ką nors darydami pirmiausia siekia naudos sau. Antra, robotai neturi emocijų. O tokios emocijos kaip pyktis, pavydas ar baimė neretai paskatina žmones nukrypti nuo socialinių normų. Netolimoje ateityje robotai atliks specifinius vaidmenis ir dirbs ribotame kontekste. Tai stipriai sumažina normų, kurias robotai turi išmokti, skaičių bei sumažina situacijų įvairovę, su kuriomis susiduria žmonės. Sukurti robotus, kurie supras ir veiks pagal žmonių socialines normas, kol kas mokslininkams vis dar yra didžiulis iššūkis, tačiau tai nėra neįmanoma.
