Į pagalbą pasitelkiant povandeninį robotą, buvo sukurtas pirmasis aukštos rezoliucijos 3D Antarkties jūros ledynų žemėlapis. Mokslininkai iš Didžiosios Britanijos, JAV bei Australijos teigia, jog naujoji technologija padės atlikti tikslius ledo storio matavimus, vietovėse, kurias ankščiau pasiekti buvo ypatingai sunku.
Darbo rezultatai, šią savaitę paskelbti žurnale „Nature Geoscience“ (24 lapkritis 2014), padės paspartinti poliarinių regionų tyrimus dėl dramatiško ledynų tirpimo, susijusio su klimato pokyčiais.
Mokslininkai naudoja įvairias technologijas bei technikas matuoti ledo storiui. Didelių ledo masyvų storis gali būti matuojamas pasitelkiant palydovinius stebėjimus, tačiau tikslių duomenų fiksavimą apsunkina ant ledo esančio sniego sluoksniai. Matavimai gręžiant ledą, vizualinė ledynų apžvalga iš laivų – tai esminiai metodai, siekiant sukurti pilnaverčius ledynų žemėlapius. Tačiau sudėtinga pasiekti vietoves, kur ledas storiausias. Taip duomenyse paliekamos spragos. Dabar autonomiška povandeninė transporto priemonė, praminta „SeaBED“ vardu, tapo neįkainojamu nauju įrankiu, padėsiančiu šias spragas užpildyti.
Kol dauguma okeanografinių duomenų rinkimo instrumentų žvelgia į jūros dugną, „SeaBED“ buvo aprūpintas su į viršų žvelgiančiais sonarais, skirtais tirti ledo lytims iš apačios. Prietaisas naudotas 20–30 metrų gylyje. Surinkta informacija buvo sujungta į vieną aukštos raiškos batimetrinį 3D žemėlapį.
Maždaug dviejų metrų ilgio ir 200 kg svorio geltonas „SeaBED“ robotas turi dviejų korpusų dizainą, kuris suteikia aparatui papildomą stabilumą, kurio reikia nedideliu greičiu judant ir fiksuojant ledo storį.
Vienas pagrindinių „SeaBED“ kūrėjų Hanumantas Singhas, teigė, jog sukurti robotą, skirtą povandeninei jūros ledo kartografijai buvo nelengva užduotis. Reikėjo paplūšėti ties programine, navigacine bei akustinės komunikacijos įranga. Mokslininkas pažymėjo, jog roboto stabilumas ir manevringumas padarė jį idealiu įrankiu povandeniniams ledo tyrinėjimams. Anot Singho, be roboto būtų buvę sunku įvykdyti daugumą komandos atliktų misijų, ypač tokiomis sąlygomis, kokiomis darbavosi tyrėjai.
Arktinių ir Marinistikos Mokslų Instituto mokslininkas, daktaras Guy Williamsas teigė, jog visavertė 3D povandeninių ledynų topografija suteikia naujos vertingos informacijos apie jūros ledynų struktūrą ir juos sukūrusius procesus. Tai padės geriau suvokti Arktinių ir Antarktinių ledynų skirtumus.
Informacija surinkta „SeaBED“ roboto, sujungta su iš lėktuvų bei palydovų surinkta medžiaga ir ledo gręžimo duomenys, ženkliai patobulina mokslininkų gebėjimą nustatyti ledo storius bei jūrų ledo kiekius.
Daktaras Jeremis Wilkinsas teigė, jog robotas leido mokslininkams iš tiesų pažvelgti į antarktinio jūrų ledo prigimtį, tarsi būtų žvelgiama pro mikroskopą. Tyrėjas pažymėjo, jog dabar ledą galima matuoti itin detaliai, o taip pat džiugina tai, jog išmatuotas net iki 17 metrų storio ledas.
Komanda panaudojo robotus dviejuose Antarktiniuose tyrimuose („IceBell“ ir „SIPEX-2“). Pirma, robotas buvo panaudotas britų RRS „James Clark“ laive, o vėliau australų ledlaužyje RSV „Aurora Australis“. Buvo sudaryti trijų vietovių žemėlapiai, išsidėstę aplink Antarkties pusiasalį. Iš viso sukurtas 500 000 kvadratinių metrų arba 100 futbolo aikščių ploto topografinis ledynų žemėlapis.
Kitas mokslininkų planuojamas žingsnis – atlikti didesnio masto duomenų rinkimo operacijas. Šią gautą informaciją tada bus galima palyginti su iš oro ir palydovų surinkta stebėjimų medžiaga.
Komandos narys ir mokslinio straipsnio bendraautorius Tedas Maksymas teigė, jog tai didelis žingsnis, siekiant padaryti tokius matavimus įprastiniais. Tik nuolat renkant ir atnaujinant duomenis bus iš tiesų galima stebėti bei suprasti kas vyksta su jūros ledu ir matomais didelio masto jo pokyčiais.
