Oksfordo universiteto tyrėjai, filmuodami žiurkės širdies ląsteles greitaveike filmavimo kamera ir fotografuodami tuos pačius vaizdus su didesnės raiškos skaitmeniniu fotoaparatu, susidūrė su problemomis, kuomet prireikė suderinti šiuos kadrus suderinti.
Norėdami išspręsti šią problemą, jie nusprendė tiesiog perdirbti įprastinį skaitmeninį fotoaparatą taip, kad jis galėtų atlikti abi šias užduotis vienu metu – ir filmuoti didele sparta, ir tuo pačiu metu fotografuoti didesnės raiškos kadrus, leidžiančius matyti tiriamų objektų detales.
Jie pasinaudojo standartiniu namų kino projektorių elementu – specialia mikroschema su valdomais mikroveidrodžiais, kontroliuojančiais kiekvieno projektuojamo vaizdo pikselio ryškumą.
Ši mikroschema buvo patalpinta tarp fotoaparato lęšių ir jo optinio sensoriaus ir užprogramuota taip, kad skirtingus kadrus nukreiptų vis į kitus sensoriaus elementus. Ji veikė tarsi selektyvus užraktas, kiekvieną kadrą išskaidantis į 16 mažesnės raiškos kadrų, kurie įrašomi skirtinguose optinio sensoriaus elementuose.
Sensoriaus paviršiaus šviesą registruojantys elementai yra tarsi padalinami į kvadratėlius, kurio kiekvieno kraštinė – 4 pikseliai. Pirmasis kadras yra projektuojamas į pirmąjį kiekvieno kvadratėlio pikselį, antrasis – į antrąjį ir taip toliau, viso šešiolika kartų.
Jų naudota standartinė kamera, galinti įrašyti vaizdą 25 kadrų per sekundę greičiu, po šio patobulinimo galėjo filmuoti 400 kadrų per sekundę, tiesa, tik 62,500 pikselių skiriamąja geba – 16 kartų mažesne, nei standartinė to fotoaparato skiriamoji geba, kuria jis gali filmuoti 25 kadrus per sekundę – 1 megapikselis.
Projektoriaus veidrodžių masyvo veikimo schema. Kiekvienas mikroveidrodis nukreipia šviesą į vieną vaizdo elementą - pikselį. Iliustracija: „Texas Instruments“.
Tačiau tai labai įdomus pasiekimas, nes greitaeigės kameros, turinčios kiek didesnę skiriamąją gebą, kainuoja dešimtis tūkstančių JAV dolerių, o standartinė projektoriaus mikroschema su veidrodžių masyvu – tik kelis šimtus, be to, tokio filmavimo greitį galima dar labiau padidinti, tiesa, toliau prarandant vaizdo raišką. Kol kas geriausias pasiekimas – 6000 kadrų per sekundę.
Tačiau toks filmavimas turi ir kitų privalumų – kadangi kiekvienas kadras yra sudaromas iš vaizdo elementų, ateinančių iš skirtingų sensoriaus pikselių, juos galima sujungti ir taip gauti didesnio ryškumo kadrus.
Ši idėja buvo nedelsiant užpatentuota, ir gal būt po kiek laiko ir kai kuriuose standartiniuose fotoaparatuose atsiras greitojo filmavimo funkcija. Būtų tikrai naudinga, kad ir tokiam krintančio lašo vaizdui nufilmuoti.